Atsižvelgdamas į argumentus, kuriuos jis naudoja DARPA Norėdami įgyvendinti šį projektą ir išleisti daugybę tūkstančių dolerių jo plėtrai, dabartiniai keturračiai automobiliai idealiai tinka fotografuoti iš oro ir netgi lenktynėms, tačiau jų mažieji sraigtai nėra įdomūs kur kas rimtesniam darbui, pavyzdžiui, karinėms misijoms ir net humanitarinėms pagalba, kai naudojami bepiločiai orlaiviai, panašūs į tam tikrus dabartinius orlaivius.
Toli gražu ne visa tai, tiesa, yra įrodyta, kad bent jau šiandien fiksuoto sparno orlaiviai gali skristi kur kas toliau ir nešti sunkesnius krovinius, todėl jie idealiai tinka tam tikroms misijoms. Deja, jų architektūroje taip pat yra savybių, kurios juos labai slegia, pavyzdžiui, tai, kad jie negali pakilti ar nusileisti vertikaliai, kaip patys kvadrokopteriai, arba tam tikri hibridiniai projektai, kai fiksuoto sparno ir kelių variklių samprata maišoma tame pačiame mašina.
Projektas „SideArm“ yra sprendimas, kurio DARPA ieško, kad kariniai fiksuoto sparno dronai pakiltų ir nusileistų nereikalaujant nusileidimo juostos.
Norėdami pabandyti išspręsti šią problemą DARPA, jie nusprendė lažintis už jos pasiūlytą sprendimą „Aurora“ skrydžio mokslai vardan Projektas „SideArm“ kur preliminarioje inžinerijos ataskaitoje mums tiesiogine prasme pasakojama apie „nešiojamąjį ir autonominį įrenginį, galintį horizontaliai paleisti ir atgabenti nepilotuojamus orlaivius, sveriančius iki 900 svarų, sunkvežimiuose, laivuose ir sausumoje esančiuose objektuose. Be abejo, gana įdomus sprendimas, nes tai leis kariniam fiksuoto sparno dronui nusileisti bet kur.
Kaip matote išplėstinio įrašo pradžioje esančiame vaizdo įraše, iš esmės sukurtas yra mechanizmas, leidžiantis priversti droną skristi iš statinės padėties naudojant labai panašią techniką, kaip buvo įprasta mesti akmenį su stropu tuo tarpu, norint juos sugauti, naudojama kita labai gerai žinoma technika ir panaši į tą, kurią naudoja lėktuvnešiai kad kovotojai nusileistų ant savo trumpo kilimo ir tūpimo tako.